Vaikas žengia į mišką – į tylą, į šviesos lopinėlius, į žalumos kvapą.
Čia jis ne tik klauso paukščių, bet ir savęs.
Miško garsai susilieja su jo kvėpavimu, o pojūčiai – su jausmais.

Lietimasis prie samanų, vėjo gūsis, šlamesys – visa tai tampa vaiko emociniu žemėlapiu.
Kiekvienas žingsnis moko nurimti, sustoti, išgirsti.
Miško tėkmėje vaikas atranda, kad ramybė gimsta iš vidaus, kad džiaugsmas slypi paprastume, o santykis – šiltoje akimirkoje su kitu.

Tai ne tiesiog veikla – tai būsenos kelionė.
Kai gamta tampa mokytoja, o emocijos – upeliu, tekančiu per vaiko dieną.
Šioje tėkmėje jis mokosi būti: su savimi, su draugu, su pasauliu.